 |
|
|
|||
|
|||||
Atsibundi ryte, už lango lyja arba sninga, ir kažkodėl viskas aplink pasirodo velniškai netikra, tik dabar pastebėjai, jog viskas tarsi būtų išpiešta, tarsi būtų tik apvalkalai to, kas nuslėpta. Tada mieguistai pažiūri į veidrodį, palieti savo odą, jauti paviršių, apninka kažin koks keistas jausmas... o kas jei tie rytai kartojasi? Dar blogiau, jei vakarai ir naktys tampa tokios pat. O galbūt net nereikia to įsivaizduoti, tu dabar taip ir jautiesi? Bet diena iš dienos nežinai, kaip išreikšti tą jausmą, kaip suteikti jam pavidalą. Labai norėtum, tačiau nerandi savyje nei vieno talento, nei vieno sumauto gabumo, kuris pateisintų tavo norus atskleisti tuos dalykus, tuos, kurie slepiasi užu paviršiaus. Ir susitaikai su tuo, jog nėra duota. Kaip gaila.
O dabar, jei gali, dar akimirkai įsivaizduok, jog kažkam vis vien rūpi tai... Tavo sielos dalykai. Jei visgi vieną rytą surastum būdą jais pasidalinti, ar pasinaudotum? Ir jei rastum tų, kurie norėtų pasidalinti savaisiais, ar drįstum juos priimti?
Sielos dalykai lyg spalvingi stiklo kamuoliukai, smulkmenos, kurios pripildo tavo plaučius šviežio oro. Jos spalvina tavo gyvenimą ir kutena gomūrį. Kartais jos priverčia tave virpėti. Kartais maloniai dilgčioja oda. Kartais jos panašios į nuodėmes. Ir kartais iš jų gimsta fotografijos, iš fotografijų parodos, jose gimsta bendravimas. Tai ne gebėjimų demonstravimas ir ne pagyra, tai dalijamasis žmonių sielos šviesa. Nes menas neturėtų būti konkurencingas. Jam užtenka būti tik tikram ir gaiviam. Tarkime, tai mūsų pasiūlymas.
Tekstas / Vaidos Paciūnaitės